šiek tiek visko apie nieką

Seniai berašiau. Vėl tingiu laiko pritrūksta. Bet prieš porą dienų patirtas nuotykis prašyte prašosi įamžinimo.

Taigi jau gana seniai su Mantu po truputį dairėmės šuniuko jo tėvukams. Dairėmės dairėmės ir susiradom: žmonės atidavinėjo dvi mažutėles gražutes kalytes, kilmingas kiemterjeres. Susiskambinom, kad nuvažiuosim apžiūrėt. Baltupių soduose esančiame paklypusiame namuke, aptvertame aukšta tvora ir apaugintame vijokliais, pamatėme mazges ir greit nusprendėm vieną iš jų imti, tačiau ant nosies buvo šiokia tokia kelionė, taigi sutarėm, kad pasiimsime ją grįžę.

Grįžome, bet aš nebūčiau aš, jei viskas vyktų sklandžiai: pamečiau tų žmonių telefono numerį. Galvojau, nieko tokio – susirasiu skelbimą su tuo numeriu, bet ką jūs.. „Skelbimas nebegalioja!“. Gerai, tiek to, nuvažiuosim neįspėję. Vakarop Mantas negali. Kągi, važiuosim su nuomininke Renata.  Nuvažiavome. Tas pats namukas, tas pats kiemelis, ta pati tvora. Varteliai. O ant vartelių – grandinė ir spyna.

O dabar spėkit, kodėl aukščiau esančioje pastraipoje paminėjau tą aukštą tvorą ir vijoklius? Taaaip, aš ją perlipau :) Perlipau ir nutapsėjau iki namelio, šiaip netaip prisibeldžiau. Diedukai pakraupę: „Kaip jūs čia patekot??“ Smagiai pajuokavom, šuniuką pasiėmiau, bet įtariu, kad jau kitą dieną jie nusprendė vijokliu ir spyna neapsiriboti ir apsitverti spygliuota viela arba paleisti tvora elektros srovę.

Na, kol  jie galvoja, kaip apsaugoti savo namus nuo per tvoras lipančių moteriškių, mano namuose iki sekmadienio svečiuojasi štai šita padauža. :)