šiek tiek visko apie nieką

niekada nemėgau kalbėtis telefonu (to nepasakysi apie visokius icq ir panašius mesendžerius). ir dabar nemėgstu. ypač kai kalbėtis REIKIA.

štai šiandien. darbe sėdėjom trise – kolegos išvykę, kas į Kanus, kas į Kauną. O mes su marium sėdim. ir atsakinėjam į skambučius.

pirmas skambutis buvo dėl mano darbo: pirmadienį ryte turėjau paleisti AdWords kampaniją. ryte – reiškia tik atėjus į darbą. darbas dažniausiai prasideda 9 val. ryto. Paprastai būnu čia pusvalandžiu anksčiau, bet šiandien pramiegojau ir atėjau 9:10. Klientas skambino šiek tiek prieš devynias su pretenzijom KODĖL MANO SKELBIMŲ VIS DAR NERODO?. vos tik paleidau kampaniją – skambino dar kartą. dabar jau pakėliau aš. susinervinau, mikčiodama atsakiau į tą patį klausimą, kad jau turi rodyti. ir po to tas pats žmogus skambino dar mažiausiai penkis kartus.  ir kai su manim nemandagiai šneka, aš susimėtau ir nebeprakalbu žmoniškai: nederinu linksnių, pamirštu žodžius ir t.t..

kitas pokalbis buvo su mokesčių inspekcija. labai noriu deklaruoti pajamas, kad atgaučiau šiek tiek pinigėlių. tačiau vis dar neturiu pažymos apie gautas pajamas, nors buhalterė teigia, kad tokia pažyma jau yra ir viskas ok. ir ten gal tik iš trečio karto sugebėjau išlementi, ko man reikia ir kas negerai.

o geriausias šios dienos šposas buvo tada, kai pakėliau ragelį tikėdamasi pirmojo kliento skambučio. paskambino visai svetimas žmogus ir paprašė AdWords komercinio pasiūlymo. susimėčiau taip, kad vos nepamiršau paklausti, kas jo per svetainė ir koks pagrindinis raktinis žodis.

tokiais atvejais girdžiu savo balsą ir intonaciją iš šalies: inkščianti, mikčiojanti ir perdėm mandagi. jeigu dirbčiau kur nors, kur reikėtų kalbėti telefonu nuolat, tai nusišaučiau per mėnesį.

neduokit, vai neduokit man atsakinėti į skambučius. ir neskambinkit su oficialiais reikalais. prašau.

tiek streso seniai beapturėjau. MIELI KOLEGOS, GREIČIAU SUGRĮŽKIT NAMO.

su dideliausiom ausinėm nuo telefono po stalu pasislėpusi milda.