šiek tiek visko apie nieką

Na štai. milda turi šunį. kas galėjo pamanyti? :) nebent tas, kas manęs nepažįsta: visada buvau katininkė ir tik katininkė. šunis labai mėgau tik pasižiūrėti pas ką nors svečiuose. ne daugiau. o dabar mano kambaryje atitvertas kampelis pypsinčiam padarėliui, kuris klaikiai nori į lovą, kur šilčiau. iš paskutiniųjų laikausi: katinai man šito neatleistų. ne dabar.

Briuselio grifonas: vieni vadina šiuos šunelius goblinais, kiti – beždžionėm. žmogiška išraiškų kaita, didžiulės apvalios akys ir juokinga barzdelė. Kukas man pasirodė pats geriausias iš maždaug 10 variantų. maušiukas

Takita jau lyg ir apsiprato. draugauti nelenda, bet ir neskriaudžia. o štai Valtis reaguoja sunkiau: vos Kukas žengia link jo žingsnį – iškart šnypščia ir papučia uodegą. tikiuosi, kad viskas bus gerai. tikiuosi, viskas bus gerai ir su manim: būsiu jeigu ne gera, tai bent jau nebloga šeimininkė, gerai su juo sutarsiu ir sugebėsiu išauklėti taip, kad būtų geras mielas šunelis.

kątik užmigdžiau: pypsėjo pypsėjo, neįleidau į lovą, tai pradėjo žvygauti loti. nuėjau prie jo gardelio ir glosčiau tol, kol užmigo. tada nusėlinau atgal lovon. žodžiu, prisidariau mielo vargelio :)

štai jis – mano Kukas. pilvelis dar kiek žalias nuo tatuiruotės :)