koncertas/klasiokai
na štai. vėl prisėdau. kątik grįžau po koncerto. Arbata išleido pirmą savo albumą, o kadangi įraše įgrojau tris dainas, jas paprašė sugrot ir koncerto metu. fleitos nebuvau laikius rankose daugiau negu pusmetį: padėjau saugiai į dėžę ir tiek. bet užvakar, kai sužinojau, kad grosiu, net šiurpas nukratė. ne dėl to, kad pirštai nebeklauso, ne dėl to, kad pamiršau, pro kurį galą man tą dūdą pūsti. tiesiog pajutau, kaip žiauriai buvau pasiilgus scenos. visada pilka ir neatpažįstama žmonių, su kuriais turiu reikalų, visada tyli rami. bet kai scenos šviesos plieskia į akis, kai matai pirmose eilėse trypiančius ir besistumdančius žmogelius. nerealu. ir nesvarbu, kad ta scena kokio vargano kabakėlio, vistiek.
ni, tai nereiškia, kad pradėsiu groti. apsisprendus ir padėjus aš instrumentą galutinai (jeigu norėčiau groti, surasčiau laiko ir netgi nusipirkčiau naują fleitą, nes dabartinė jau neatlaiko jokios kritikos). turbūt panašiai jaučiasi tie sovietiniai krokodilai, apsikarstę medaliais, kurie švenčia neseniai buvusią “pergalės dieną”. kažkokios sunkiai suvokiamos puikybės minutės. ach.
o dar šiandien susirašiau su buvusiu klasioku. mokykloj visai gražiai sutardavom, pamenu, kaip juokėmės iš anglistės, kad jos šuo, kurį asmeniškai pažinojom, pastipo prisirijęs kartono, kaip apsimetinėdavom, kad nusirašinėjam per kontrolinius ir t.t. tie patys klausimai, kaip ir visada “kaip gyveni, kur dirbi, ar mataisi su klasiokais, gal girdėjai ką nors apie ką nors?”boooooring. nėra apie ką šnekėti. per daug laiko, per daug įvykių, per daug skirtumų. o tas priverstinis domėjimasis lenda per gerklę.
ir dar. rytoj laikysiu teorijos egzą Regitroje. bijau neapsakomai, bet neišmanau, ką daryt. keep your fingers crossed. einu miegot :)
