šiek tiek visko apie nieką

Kodėl dabar? Nes dabar tinkamiausias metas įrėminti Jim Morison plakatą!

štai tokį:

O taip. Iš tiesų tai tinkamiausias laikas buvo praeitas rugsėjis, kai užsakiau rėmelius. Akropolyje. Super idėja buvo, nes į arkliopolį važiuoju net keletą kartų per metus! Užsakiau normalius, su stiklu, sumokėjau 30proc avansą ir išvažiavau. ir apie juos pamiršau. (tada labiau rūpėjo laminuotos grindys, o ne kažkokie rėmeliai).

Hehe. jo, laba diena. Aš milda. aš daug ką pamirštu, ir nieko čia nepadarysi. Pamiršau ir tą nelemtą užsakymą. Maždaug po pusmečio sulaukiau skambučio iš tos galerijos. sako, ar jums dar reikia rėmelio? išsiaiškinau, kokio rėmelio ir nustebau: žinoma, kad reikia, šią savaitę atvažiuosiu. sąžiningai nuvažiavau ir… neradau tos artelės, nors tu ką. paskambint irgi nėr kaip, nes nežinau, kaip vadinasi. žodžiu. gyvenam toliau.

Šiandien jie paskambino dar kartą. Paklausė, ar man tikrai reikia to rėmelio. Tiesą sakant, nė velnio man jo nebereikia. Aš maždaug prieš mėnesį visą dieną klausiau the doors, paskuj pagalvojau “kas per narkomano kliedesiai??” ir ištryniau. taip, paskuj truputį gaila buvo, bet gyvent galima. na bet ai. kadangi prisirišu prie daiktų, mažų mažiausiai liūdna būtų be plakato, kuris septynerius metus keliavo su manimi iš vieno buto į kitą. Dabar štai visas apdraskytas, aplamdytas ir suklijuotas lipnia juostele guli ant spintos ir laukia, kada jį įrėminsiu.

Ramiai. šiandien išdrįsau paklausti skambinusios mergaitės, kurioj vietoj yra ta rėminimo paslaugų firmelė. išgirdau kvatojimą, bet papasakojo, kaip juos surasti. Taip kad mano senasis gerasis plakatas galbūt net šįvakar bus tvarkingai įrėmintas ir lauks, kol prisiruošiu pakabinti.

Beje, vakar įrėminau Oliverį Kahn’ą. Dabar viena šalia kitos išstatytos jo ir Pierluigi Collina’os fotkės. Gal vakare nufotografuosiu.

uaj.