25
kaip sakoma, išgyvenau. smagus pasibuvimas su bendradarbiais boulinge, naktinis lėkimas į kauną, paskui pamiegojus keletą menkų valandėlių – į druskininkus, ten kvailiojimas akvaparke tarp butaforinių uolų, paskuj išgėrinėjimas alytuje, o galų gale ramus pasisėdėjimas Arkos kavinėje.
viskas smagu ir gerai. tik keistas jausmas, kad viskas vyksta ne su manim. lyg būčiau pašalinė ir nelabai pažįstama. nesuprantu, dėl ko :)
dar šią savaitę laukia keli susitikimai su bičiuliais. senu papratimu, gimtadienis užsitęsia. gal kiek per ilgai, bet kitaip tiesiog neišeina.
vakar liūdna pasidarė. išsiėmiau Infarktą, savo mieląjį pirmąjį vorą, ogi žiūriu – jam jau tibialiniai kabliai išaugo ant kojų. tai reiškia, kad jis patinas ir kad išsinėrė paskutinį kartą. belieka spėliot, kiek jam dar liko. metai? turbūt mažiau. ir nelabai guodžia mintis, kad gal pavyks jį suporuot su Sandros augintine ir bus daug mažų voriukų. bet kad mano Infarkto greit jau nebebus.
dar pasiilgau futbolo. badas visiškas. ir dar noriu australijon.
Rugpjūtis 13, 2007 at 8:15 pm
Vis gi butu nejauku jei infarktas butu infarktė.
Rugpjūtis 14, 2007 at 5:58 am
o ko nejauku. gyventų kokius 30 metų – beveik iki mano pensijos :)
Rugsėjis 10, 2009 at 6:50 am
milduk,
atvaziuok pas man australijon, cia Infarktu daug yra… galesi poruot neatsiporuodama ;)