šiek tiek visko apie nieką

Kągikąginaginagi. Viena iš paskutinių darbo dienų šiame pastate.  Liūdnumo jau kaip ir nebėr, o dar šios dienos piktoji destruktyvioji idėja visai linksmai nuteikė.

Taigi, mes žinome, kad kitos savaitės pradžioje į mūsų dabartinį kabinetą turi atsikraustyti kita firma, šiuo metu besinuomojanti kambarėlį kitoje koridoriaus pusėje. Mes turime voriuką, vardu Icibici, kurį tos firmos darbuotojas yra matęs ir vos neprisisiojęs kelnių truputį išsigandęs.

Kolega Eimantas jau aprašė, ką sugalvojom. Esmė ta, kad paskelbsim apie Icibici dingimą iš terariumo, įteiksiu aš “naujakuriams” plakatėlį, o tada lauksim reakcijos. Jau dabar krizenu įsivaizduodama jų išraiškas. Kad tik nesusimaučiau vaidindama susirūpinusią ir liūdną.

P.S. plakatėlio nuotraukoje matomas voriukas – ne Icibici, o Infarktas. Jis didesnis ir įspūdingesnis, nors ir tas pats albopilosumas.