šiek tiek visko apie nieką

Visą dieną tepliojau sumuštinius ir ploviau indus. o šarvojimo salėje gulėjo senelis, apkrautas baltomis chrizantemomis ir lelijomis, apsuptas giminių, senų draugų ir net kažin kada buvusių kaimynų bei bendradarbių. gėlių ir degančių žvakių kvapas, truputį atskiestas prakaitu ar moteriškių kvepalais, visi tylūs ir orūs. senelis, aprengtas juodu kostiumu su plonyčiais ruoželiais, atrodė kaip koks mafijos padre. o tik įėjus į salę, iškart krito į akis Vagabond batų padai: šis išdidus ir orus iki begalybės žmogus prieš mirtį pareikalavo, kad nebūtų jokių popierinių “numirėlių” batų.

Sakyti, kad santykiai su seneliu buvo sudėtingi, reikštų meluoti. nebuvo jie sudėtingi. tiesiog dėl kažkokių priežasčių mūsų su broliu šie seneliai tiesiog nemylėjo. didelės šilumos ir prisirišimo nebuvo ir iš mano pusės, tačiau visada buvo pagarba.

Nuoširdžiai gerbiau šį žmogų. Už jo jartais savanaudišką nelankstumą ir užsispyrimą, sugebėjimą išeiti laimėtoju iš bet kurios situacijos ar ginčo, už nemokėjimą ir nenorėjimą žemintis. Ir žiauriai gaila buvo paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis matyti, kaip jis kenčia ne tiek nuo skausmų kiek nuo fakto, kad nebegali pats apsitarnauti. Vienintelis geras dalykas tas, kad geso jis neilgai. ir mirė ramus, be riksmų, ir kančios neiškreiptu veidu.

Sunkiausia močiutei. Pragyveno kartu 61 metus su tikrai sunkiu žmogumi. visada pasiruošusi patarnauti, lakstyti iš paskos ir padaryti viską, kad tik seneliui būtų patogu ir gerai. ir štai – staiga jo nebėr. beveik visą dieną laikėsi, tik iš pradžių mane nelabai gražiai išvadino, nes neapsiverkiau prie karsto.

ne, Seneli. neverksiu aš. manau, kad ir kur tu dabar būtum, ten tau geriau negu su pampersais prikaustytam prie lovos, pripumpuotam vaistų vegetuoti, besikankinant pačiam ir bekankinant kitus.

ryt važiuojam į panevėžį laidoti. ai. keista ir liūdna, iš tiesų.