šiek tiek visko apie nieką

Taigi po ilgų įkalbinėjimų iš visų pusių, pagaliau savaitgalį užsiregistravau į facebook. Ir štai dabar sėdžiu graužiu nagus, kad to nepadariau anksčiau.

Beieškant kontaktų, akis užkliuvo už pažįstamos pavardės. Ir prisiminiau savo seną ilgametį “bičiulį” iš Floridos. Internetinė pažintis su tuo išprotėjusiu hipiu, po poros metų pametusiu galvą dėl religijos, prasidėjo pirmomis dienomis, kai prisėdau prie interneto ir susiradau kažkokį hipių chat’ą. Na ir ką. Užsikabliavau. Neaišku, kiek prakalbėta su tuo trenktyla buvo naktimis. Pradiskutuota apie knygas, rūkymą, mokyklas, prasimokyta anglų kalbos ir t.t. :) Kiek gaudavau barti nuo tėvų, nes tuo metu už internetą tekdavo mokėti ir Telekomui už dial-up minutes, ir Omniteliui už patį Internetą.

Viskas baigėsi tada, kai jis sėdo kaliūzėn už tai, kad išgasdino ir apmėtė akmenimis prostitutę. Jam mat susišvietė, kad ji kažkokia velnio apsėsta. Ką darysi. Dar bandėm nenutraukti bendravimo, jis per savo mamą paprašė mano namų adreso, rašė laišką, į kurį atrašiau, bet tuo metu ruošiausi išsikraustyti, o ir jį tuo metu perkėlė į kitą vietą. Po maždaug metų parašiau atvirutę jo mamai, bet ji sugrįžo. Vakar išsiaiškinau, kad ta mama išsikraustė gyventi į Texas’ą.

Žodžiu, kai tie laiškai sugrįžo, aš periodiškai vis atsiminus paieškodavau. Pasisekė rasti jo pavardę kažkokiame Tampa miesto teismelio įraše. Parašiau ten, klausdama koordinačių. Aišku, nieko nepešiau ir apsiraminau. Kodėl aš ieškojau? Nežinau. Tikrai nežinau.

Ir štai, Facebook :) iki šiol negaliu patikėt. sounds like success story, doesn’t it. Beprotis mane irgi puikiai prisimena ir teigia, kad išėjęs iš belangės vis paieškodavo, bet aš juk buvau nebe VolkHan ir ne H2Ofall, o mildaster, pavardė mano per ilga, kad prapūstos smegenys ją prisimintų. Nieko nuostabaus, kad nerado :) Tai va, apsikeitėm nuotraukom, aprodėm, kaip kas gyvenam. abudu pasikeitę, aš sustorėjus, nusikirpus plaukus, tas dantį pametęs, su barzda ir amish stiliaus skrybėle, nusifotkinęs prie JAV vėliavos, o ant savo namelio užsirašęs “little israel”. Nugi juokinga :)

Būtų visai happy end’as, bet vėl juokingas dalykas: tas beprotis vėl sėda kaliūzėn. štai šiandien eina į teismą, kur turbūt išgirs nuosprendį už namie rastas dvi uncijas kanapių. :D Negana to, jis teigia, kad nieku gyvu nesigins, kad jas laikė ir vartojo. mol nėra aukos, tai kur čia nusikaltimas? Jis tiki, kad “God inside me wants to get high. What can I do about it?”. Skamba pamišėliškai? Taip ir yra.Tai štai: daviau aš jam savo adresą, sakė, parašys, jeigu uždarys iškart arba jeigu nebesusikalbėsim. Sako, kad daugiau 1 metų neteks sėdėt, o tada vėl galėsim naktimis pliurpt.

Labai miela žinot, kad anas sveikas (?) ir gyvas. Blykstelėjo, tarsi pasakęs, kad mano paauglystė, iš kurios, atrodo, niekaip negaliu išaugt, yra verta tiek laiko joje kapanotis.

Kaip tik praeitą savaitę tvarkiau savo buvusią spintelę Ukmergėj. Radau aplanką su krūva atspausdintų log’ų ir jo pasakojimų, laiškų ir t.t. Prisiminiau seną adatinį Epson’ą, kuris džergždavo spausdindamas ir varydavo visus iš proto. mano bičiulis irgi atsiuntė nuotrauką krūvos mano kažinkada rašytų apsakymų (beje, rašydavau lietuviškai, jis niekad neturėjo supratimo, apie ką jie:D ) Viską išsaugojo. Ir kasetę su mokyklos koncerto įrašu, kurią kažkada siunčiau. ir “draugystės juostelę” ant rankos, kurią nupyniau, atrodo, prieš kokį 100 metų (aš jo atsiųstą pamečiau).

Viskas eina ratu. ir dabar, atrodo, praėję metai grįžo su visa jėga ir linksmai trenkia man per petį, mol “milda, atsigręžk, viskas juk taip pat gerai kaip tada!”.

Kaip kvaila tiek rašyt apie paauglystės vaiduoklį :)

This is unbelievable. I mean it.