Tyla kieme
Tyla ne prieš audrą, nors su šių dienų orais nebūtų nieko stebuklingo. Tiesiog vakar naktį grįžtant namo, kieme apniko keistas jausmas. Nesupratau, dėl ko.
Supratau šįryt, kai išvedžiau į lauką Kuką ir sutikau vyriškį, kuris kasryt ateina pašerti kieme gyvenančių kačių. Vaikščiojo po kiemą ir nerimastingai šaukė katinus.
Apsidairiau. Aplink tyla. Tuščia. Nei vienos nėr. Nei viena netupi ant automobilių, kačiukai nesivarto ir nedūksta gėlynuose, prie dubenėlių, į kuriuos močiutės (na gerai, ir aš kartais) kasryt pripila maisto – irgi nieko.
Buvo gal 10 kačių. 4 suaugusios ir 6 kačiukai. Dar viena laukėsi. Juodai rudos, juodos, rainos. Vienas šviesiai rusvas kačiukas buvo su tamsiai rudomis akimis. Nebijojo nei žmonių, nei šunų – nieko. Neliko. Kažkas turbūt neapsikentė ir iškvietė gaudytojus.
Man tikrai labai dėl to gaila ir negera. Taip, puikiai žinau, kad valkataujantys gyviai nešioja ligas, veisiasi netrukdomi, skursta patys, kelia grėsmes visokias ir t.t.. Bet kai pripranti, kad aplink gulinėja krūvelė jau pažįstamų kačių, kai kas rytą sutinki juokingą pusamžį vyriškį su kostiumu ir portfeliu, iš kurio jis traukia kacams visokiausius skanėstus, o vieną rytą jų neberandi, kažko trūksta. O dar jei pagalvoji, kas tų varguolių katinų laukia… :/
Grįžus apglosčiau saviškius. Turbūt pasisekė jiems. Pašerti, mylimi ir išlepę. Tik kad laisvės negauna.
