šiek tiek visko apie nieką

Prieš keletą metų brolis juokėsi, kad buvo Kenijoj ir kartu su turistų grupe plojo, stovėdamas priešais namukus, pastatytus iš karvės šūdo. Mol stovi prie š. krūvos ir džiaugiesi. Tą minutę tau gali siūlyti jaukiai įsitaisyti namuose, savo pamėgtame kamputyje prie TV arba aplankyti kokį šimtmetį nematytą draugą ir giminaitį, bet tu vistiek norėsi stovėti ten ir ploti.

Panašiai dabar yra ir man. Su darbu – grūzas. Aš puikiai suprantu, kad griūva iliuzija apie mano apdainuotąjį mėgstamą darbą, kad tikriausiai greitai liksiu be jo, bet vistiek sėdžiu dantimis įsikibusi į savo stalą ir kėdutę, apsikabinus savo apdaužytą dell ir kažką dirbu. O penktadienį atsisakiau pasiūlyto darbo. Ne stebuklas ten būtų buvęs, bet vis garantuotos pajamos, daugmaž normalios pareigos, neblogi vadovai, galimybė po keletos mėnesių patapti smulkia valdininkėle.. Jau buvau besutinkanti, bet atsiverčiau senus pokalbius su kolegom, peržiūrėjau savo darytus dokumentus, AdWords kampanijas. Nežinau, ar dar kas sugeba susigraudinti žiūrėdamas į excelinį failą :)) aš sugebėjau. rezultatas – direktoriui taip ir nepasiryžau pasakyt, kad išeisiu, o štai potencialiems darbdaviams išdrįsau: “atleiskit už sugaištą laiką, ačiū už pasitikėjimą, bet neisiu”.

Esu čia, ir būsiu tol, kol bent kiek pajėgsiu išsilaikyt. Aha, tikiuosi, kad vieną dieną viskas stebuklingai pasitaisys. Aha, žinau, kad turbūt nepasitaisys, arba jei pasitaisys, vistiek kažkada teks pasitraukti. Ir vistiek esu.

keista ir šiek tiek liūdna: per daugiau nei 3 metus smegenys kažkaip prasiplovė. anksčiau dėl darbo būdavo mažiausiai bėdų ir galvojimų – sunkiau susitvarkyt buvo su asmeniniu gyvenimu. dabar – atvirkščiai. matyt tiesiog neduota man gyvent ramiai :D

kągi. užteks šiai dienai plojimo. gal kada suprasiu, kodėl šiuo metu elgiuosi būtent taip: nelogiškai ir kvailai. tačiau šiai dienai esu savim beveik patenkinta.

beje, sveikinimai rudens proga. viva la depression :)