GERAS! apipavidalinimas superinis. pats jewel case yra ne šiaip koks nususėlis, o SUPER JEWEL BOX! kietos (ir trapios) plastmasės, kaip pirmieji DVD įdėklai.

o jau knygelės gražumėlis. visi puslapiai nuo pirmo iki priešpaskutinio – prakirpti. grabelio formos skylutės, o paskutiniame puslapyje – ir pats grabelis. tos grabelinės skylės iškarpytos taip nelygiai, kad atrodytų, jog baltas karstelis yra giliai.

sukišau į tuos prakarpymus pirštus. patogumas neišpasakytas, nešiesi knygelę ir esi tikras, kad nepamesi, o ji dar ir atversta.

ai, beliko patį cd pagirti. nu geras. metallica juk :)

tiger lillies :) po metų, po dviejų dienų. vėl pamačiau. sekmadienį buvau koncerte, vakar – naujame spektaklyje “7 deadly sins”. AAAAČIŪŪŪŪ “Sirenoms“, kad vėl pakvietė mano vieną mylimiausių grupių.

nežinau, kaip apsakyt tai, kas susikaupia ar išsitaško į juos bežiūrint ir jų beklausant. juoktis iš kraupių ir liūdnų tekstų, kvatoti, kikenti, prunkšti ar bent jau šypsotis iš to, iš ko šiaip nesugalvotum. sėdint salėj žvengti iš jų šou, kurį jie rodo su beveik kiekviena dainele: dirbtinių šūdukų (vakar preskonferencijos metu išsiaiškinom, kad tai buvo paprasčiausias šokoladas) mėtymas į publiką, paskui tų pačių šūdukų “degustacija” (“that’s good shit!”).. pliušinio žiurkėno traukimas iš užpakalio.. daina apie mylimą avytę ir t.t.

o pasibaigus renginiui ir grįžtant namo susimąstyti, kokie jie vis dėlto baisūs ir vėl susijuokti.

negaliu nepasigirti. šiemet vėl gavau jų autografus. šį kartą ant jų naujojo albumo “7 deadly sins“. Albumas truputį kitoks negu senieji. atrodo, kad muzika po truputį sensta kartu su jų frontmenu martyn jacques, bet anaiptol neblogėja. dar daugiau – po susitikimo su grupe rusų dramteatrio kabokėlyje sugebėjau paprašyt nusifotografuot su Adrian Stout, kurio plakatais būtų iškabinėtos mano kambario sienos, jei būčiau bent 10-12 metų jaunesnė :)

Šiek tiek apie šį muzikantą. Anksčiau jis grojo su įvairiom jazz, blues ir t.t. grupėm, o 1995 prisijungė prie Tiger Lillies ir tapo neatskiriama jų dalimi. Šalia išsidirbinėjimo su Adrian Huge ir Martyn Jacques, jis dalyvauja ir kituose projektuose. Vieną tokį iškasiau MySpace: savo profilin jis įsikrovęs  keletą dainų iš dueto so Sexton Ming, pavadinimu Ming & Stout: A Taste of Wood. Žiauriai užkabino, bet kol kas nerandu, kur galima jį užsisakyt išskyrus Britaniją. Nerandu ir nelegalių mp3, kas šiek tiek džiugina.

Štai Sexton Ming (dešinėj) ir Adrian Stout (kairėj):

o štai aš ir Adrian Stout:

From 2008 09 16 Tiger lillies 7 deadly sins

tai va. prisigyriau.

labai tikiuosi, kad dar turėsiu progos pamatyti Tiger Lillies. Labai tikiuosi, kad jie dar gros ir gros. Vakar per susitikimą “renginio” vedėjas V. Jauniškis jų paklausė originaliausio klausimo “kokie jūsų ateities planai”, o Jacques atsakė: “groti, kol numirsim”. telieka tikėtis, kad numirs jie negreit. pernelyg geri, pernelyg įspūdingi, pernelyg laukiami. kas žino, gal kitąmet jie vėl pasirodys, nes, kaip patys minėjo, jie per daug nesirenka, kur koncertuoti, o rytų europa jiems labai prie širdies. aišku, daug kas taip sako, bet jais kažkodėl norisi tikėti..

kas dar jų nežinote – aplankykit jų oficialų puslapį www.tigerlillies.com. Gero klausymo.

pabaigai – trumputės ištraukos iš 7 deadly sins spektaklio

Delfi rašo:

Pirmadienio vakarą pilnutėlės „Utenos pramogų arenos“ stogą kilnojusį kanadiečio dainininko Bryano Adamso koncertą tikriausiai galima vadinti vienu kokybiškiausių ir įsimintiniausių šių metų koncertų, vykusių mūsų šalyje.

O štai koncerto gėriai mano akimis žiūrint:

Gėris Nr.1: GERAS GARSAS
Iš tiesų, muzika skambėjo puikiai. turbūt pirmą kartą Utenos arenoje viskas sureguliuota buvo beveik idealiai. iš pradžių stovėjom gana netoli scenos ir iš šono, tai nelabai ką galėjau pasakyt. savo laimei, man pasidarė tvanku ir užėjo noras išeit parūkyt, paskui stovėjau per vidurį. maloniai nustebau :)

Geris Nr. 2: PUIKŪS MUZIKANTAI
Nėra ką pridurti :) groja savo amato meistrai.

Geris Nr.3: ŠILTAS BENDRAVIMAS
Pirmos keturios (?) dainos praėjo be jokio dėmesio publikai. jau buvau pradėjus galvoti “gaidelis, amatininkas. atgros ir nueis kaip koks kiaulinas”. o tada jis pasakė frazę, nuo kurios tie 5000 su viršum žmonių taip suošė! “My name is Brian, by the way”. hehe. na ir prasidėjo. kalbino publiką, kvietė panelę sudainuot su juo kažkokią dainą (persiprašau, tikrai nepasakysiu kokią – nepažįstu aš tų kūrinių), pasijuokėm smagiai iš jų pokalbio apie tai, ką ji studijuoja (business management… verslo vadyba – kaip originalu!). Bet vakaro vinis vis dėlto buvo mergyčka, kurią pasikvietė pašokti per kitą dainą besibaigiant koncertui su kitomis 3. paprašė: “dance now!”. ta turbūt pagalvojo: “šokti tai šokti..” ir pamėgino padaryti stage diving: nunėrė nuo scenos į besiskiriančią aplink ją minią, palikdama priblokštą dainininką ant scenos, kur jis ištarė “you were supposed to dance! :-O”. paskui adamsas juokavo, lygindamas tą atsitikimą su istorija iš Biblijos, kai raudonoji jūra prasiskyrė prieš Mozę. summa summarum, atmosferą kanadietis sugebėjo sukurti jaukią ir šiltą, nežiūrint žmonių gausybės ir neišvengiamos masofkės.

Gėris Nr.4: GRAŽŪS EFEKTAI
Kaip jau sakiau, viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių bastausi po net ir nelabai mėgstamų atlikėjų koncertus – šou. šį kartą neteko nusivilti: dvi scenos (viena nedidukė vidury salės, kur prasidėjo ir baigėsi pasirodymas, kita – įprasta didžiulė salės priekyje), šviesos efektai fone ir t.t.. Pakankamai paprasta, bet skoninga ir įspūdinga.

Gėris Nr.5: HITŲ IŠMĖTYMAS
Ok. eidama į renginį galvojau, kad žinau tik dvi adamso dainas: “please forgive me” ir tą, kur dainuoja su stingu ir stewartu (nepamenu tikslaus pavadinimo). pasirodė, kad esu girdėjus bent jau pusę kūrinių, nors pati nežinau, iš kur. kaip ten bebūtų, dažniausiai tokias dainas, kurias žino visi, grupės ir atlikėjai pasilieka “desertui”: po n-tojo biso sugrįžę sugroja alpėjantiems gerbėjams ir patenkintas šypsenėles (“aš irgi šitą žinau!”) nutaisiusiems diletantams porą iki vėmimo žinomų dainų ir pasitraukia. šičia buvo kitaip: ta pati “please forgive me”, “everything i do (?)”, “summer of (?) 69″, “back to you” ir t.t. buvo išmėtytos tarp kitų, ne taip plačiai žinomų dainų (nesu tikra dėl šios informacijos tikslumo, gal aš tiesiog atsilikusi ir nelabai ką žinau apie adamso hitus:)). taigi koncertas buvo vientisas, su vis blykstelėjančiais “perliukais”.

gal užteks apie tuos gėrius. dabar eilė blogiams.

o blogių, bent jau man, nebuvo :) renginys vėlavo nesmarkiai, žiūrovai nemindė batų, kompanija buvo smagi, afterparty namuose su broliu, Tomu ir Paulium irgi buvo jaukus.

žodžiu. bryan adams surengė gražų ir skanų reginį gerbėjams ir negerbėjams. seiliotas rokelis koncerte nuskambėjo puikiai. visomis prasmėmis.

Dar berūkydami išgirstame BLS, bėgame į salę. Zakk Wylde pradeda pasirodymą su anglišku punktualumu. draikosi po sceną, dainos gražios, bet viduje kirba kažkoks nerimas. Kaip ten Ozzy? ar jį atneš suvyniotą į paklodę kaip kokią mumiją, leis jam pastovėti ant scenos ir paskuj vėl nuneš? z.wylde groja pusvalandį. skelbiama 15 minučių pertrauka. nerimas auga: tuoj bus ozzy. brolio nėra. nekelia ragelio, nerašo – groja turbūt :/ išeinam parūkyt. aš jau sunkiai valdausi.

pagaliau. lygiai po 15 minučių pertraukos suskamba Orfo “Carmina Burana”. pilna salė ištempia kaklus ir žiūri į sceną, kurioje netrukus pasirodo OZZY. taip, susenęs, bet ne, nekretantis ir anaiptol nesustingęs. pirma daina – Bark at the Moon.  iškeliu rankas į viršų ir negaliu patikėti tuo, kas vyksta. ozzy čia, toje pačioje salėje kaip ir aš. vaikystės – paauglystės dievukas prieš mano akis. tas, kurio pirmąjį CD išgirdau po to, kai tėvai padovanojo jį kalėdų proga. Manau, kad visiems, kurie tikėjosi išvysti pusgyvį senioką, žandikaulis atvėpo lygiai taip pat kaip ir man: jis šokinėjo, lakstė, plojo, užvedinėjo publiką, liejo ant minios kibirus vandens ir keikėsi visiškai taip pat, kaip savo senuose koncertuose. nuoširdumas? nežinau. tačiau visas pasirodymas nuo pradžios iki galo alsavo gyvybe ir jėga. Tiesa, nebuvo galvų šikšnosparniams kandžiojimo, šlapinimosi ant publikos ir girtuoklio siautėjimo. Portalas VTV prieš pasirodymą rašė:

Nuo kitų artistų ir grupių pasirodymų, vykusių mūsų šalyje, „Tamsos kunigaikščio“ koncertas skirsis tuo, kad jo metu atvykstantys muzikantai visiškai nevartos alkoholio. Iš Ozzy Osbourne lydinčios komandos gautas detalus maisto ir gėrimų sąrašas nustebino ne tik organizatorius, bet ir roko gerbėjus. Pasirodo, Ozzy Osbourne viešnagės metu neužsakė jokių alkoholinių gėrimų.

scenoje atmosfera buvo blaivi, pasiutėliška iš brandi vienu metu. senasis ozzy dar turi smarvės, kuo aš buvau daugiau nei maloniai nustebinta.

Visos dainos žinomos: tiek senos Mr Crowley, Crazy Train, etc., tiek naujos, tokios kaip i’m not going away ar here for you. O kai užgrojo “mama, i’m coming home” – visa salė uždainavo kartu, o aš negalėjau nustot šypsotis. kažkada labai seniai man faktas, kad jis po kiekvieno turo skambindavo savo žmonai ir sakydavo šią frazę (mama, i’m coming home), pasirodė man toks mielas.. o ir pati daina, kad ir kokia nuvalkiota būtų, man labai graži.

stovėjau išsižiojus, dainavau, plojau, rėkiau, šokau. ko tik nedariau. išėjau suprakaitavus ir laiminga, pirmą kartą nusispjaut buvo ant ŽIAURIAI prasto garso. tik vienintelis dalykas temdė nuotaiką: brolis taip ir nepasirodė koncerte. susiskambinom – paaiškėjo, kad jis baigė groti panašiu laiku kaip ir ozzy. kągi. nusigavom su gerbiamaisiais senberniais gediminu ir tadu į Artistus, ten aš išvadinau sirgedą rupūže, brolį – dunduku ir šiaip labai siautėjau. vietoj atsakomosios reakcijos ar gynybos iš aurio sulaukiau kvietimo į jo gimtadienį, o su broliu sutariau, kad jis ozzy vistiek pamatys…

taigi ryt ryte vežu brolį stotin: jis važiuoja į taliną, kur ozzy pasirodys kažkokioj arenoj, kurios pavadinimo neprisimennu. vienas, nes kompanjonų neatsirado. tikiuosi, kad bilietą gaus, nes čia turbūt paskutinė galimybė pamatyti ir išgirsti osbourne’ą. šaunuolis bro. labai tikiuosi, kad jis turės šansą stebėti šėlstantį ant scenos senolį. jis vertas labai daug.

per daug turiu ką parašyti, kad rašyčiau. ozzy, ačiū, kad daug prisidėjai prie mano paauglystės. :)