Taigi jau gana seniai su Mantu po truputį dairėmės šuniuko jo tėvukams. Dairėmės dairėmės ir susiradom: žmonės atidavinėjo dvi mažutėles gražutes kalytes, kilmingas kiemterjeres. Susiskambinom, kad nuvažiuosim apžiūrėt. Baltupių soduose esančiame paklypusiame namuke, aptvertame aukšta tvora ir apaugintame vijokliais, pamatėme mazges ir greit nusprendėm vieną iš jų imti, tačiau ant nosies buvo šiokia tokia kelionė, taigi sutarėm, kad pasiimsime ją grįžę.

Grįžome, bet aš nebūčiau aš, jei viskas vyktų sklandžiai: pamečiau tų žmonių telefono numerį. Galvojau, nieko tokio – susirasiu skelbimą su tuo numeriu, bet ką jūs.. “Skelbimas nebegalioja!”. Gerai, tiek to, nuvažiuosim neįspėję. Vakarop Mantas negali. Kągi, važiuosim su nuomininke Renata.  Nuvažiavome. Tas pats namukas, tas pats kiemelis, ta pati tvora. Varteliai. O ant vartelių – grandinė ir spyna.

O dabar spėkit, kodėl aukščiau esančioje pastraipoje paminėjau tą aukštą tvorą ir vijoklius? Taaaip, aš ją perlipau :) Perlipau ir nutapsėjau iki namelio, šiaip netaip prisibeldžiau. Diedukai pakraupę: “Kaip jūs čia patekot??” Smagiai pajuokavom, šuniuką pasiėmiau, bet įtariu, kad jau kitą dieną jie nusprendė vijokliu ir spyna neapsiriboti ir apsitverti spygliuota viela arba paleisti tvora elektros srovę.

Na, kol  jie galvoja, kaip apsaugoti savo namus nuo per tvoras lipančių moteriškių, mano namuose iki sekmadienio svečiuojasi štai šita padauža. :)

Supratau šįryt, kai išvedžiau į lauką Kuką ir sutikau vyriškį, kuris kasryt ateina pašerti kieme gyvenančių kačių. Vaikščiojo po kiemą ir nerimastingai šaukė katinus.

Apsidairiau. Aplink tyla. Tuščia. Nei vienos nėr. Nei viena netupi ant automobilių, kačiukai nesivarto ir nedūksta gėlynuose, prie dubenėlių, į kuriuos močiutės (na gerai, ir aš kartais) kasryt pripila maisto – irgi nieko.

Buvo gal 10 kačių. 4 suaugusios ir 6 kačiukai. Dar viena laukėsi. Juodai rudos, juodos, rainos. Vienas šviesiai rusvas kačiukas buvo su tamsiai rudomis akimis. Nebijojo nei žmonių, nei šunų – nieko. Neliko. Kažkas turbūt neapsikentė ir iškvietė gaudytojus.

Man tikrai labai dėl to gaila ir negera. Taip, puikiai žinau, kad valkataujantys gyviai nešioja ligas, veisiasi netrukdomi, skursta patys, kelia grėsmes visokias ir t.t.. Bet kai pripranti, kad aplink gulinėja krūvelė jau pažįstamų kačių, kai kas rytą sutinki juokingą pusamžį vyriškį su kostiumu ir portfeliu, iš kurio jis traukia kacams visokiausius skanėstus, o vieną rytą jų neberandi, kažko trūksta. O dar jei pagalvoji, kas tų varguolių katinų laukia… :/

Grįžus apglosčiau saviškius. Turbūt pasisekė jiems. Pašerti, mylimi ir išlepę. Tik kad laisvės negauna.

Sakyti, kad santykiai su seneliu buvo sudėtingi, reikštų meluoti. nebuvo jie sudėtingi. tiesiog dėl kažkokių priežasčių mūsų su broliu šie seneliai tiesiog nemylėjo. didelės šilumos ir prisirišimo nebuvo ir iš mano pusės, tačiau visada buvo pagarba.

Nuoširdžiai gerbiau šį žmogų. Už jo jartais savanaudišką nelankstumą ir užsispyrimą, sugebėjimą išeiti laimėtoju iš bet kurios situacijos ar ginčo, už nemokėjimą ir nenorėjimą žemintis. Ir žiauriai gaila buvo paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis matyti, kaip jis kenčia ne tiek nuo skausmų kiek nuo fakto, kad nebegali pats apsitarnauti. Vienintelis geras dalykas tas, kad geso jis neilgai. ir mirė ramus, be riksmų, ir kančios neiškreiptu veidu.

Sunkiausia močiutei. Pragyveno kartu 61 metus su tikrai sunkiu žmogumi. visada pasiruošusi patarnauti, lakstyti iš paskos ir padaryti viską, kad tik seneliui būtų patogu ir gerai. ir štai – staiga jo nebėr. beveik visą dieną laikėsi, tik iš pradžių mane nelabai gražiai išvadino, nes neapsiverkiau prie karsto.

ne, Seneli. neverksiu aš. manau, kad ir kur tu dabar būtum, ten tau geriau negu su pampersais prikaustytam prie lovos, pripumpuotam vaistų vegetuoti, besikankinant pačiam ir bekankinant kitus.

ryt važiuojam į panevėžį laidoti. ai. keista ir liūdna, iš tiesų.

o jo nėra. nėra vonios, nėra kriauklės, nėra tūliko. nei nusipraust, nei, atsiprašant, nusišikt. ir taip bus dar minimum pusę rytojaus dienos. reikia dar nupirkti:
- kriauklę su spintele
- maišytuvą kriauklei
- maišytuvą dušui
- gyvatuką (meistrai liepė pirkti žalvarinį, kurio kaina prasideda nuo 900Lt, bet manau, kad imsiu bet kokį su normalesne kaina. kažkoks briedas už tokią sumą pirkt metalinį vamzdelį)..

gailiuosi, kad nepaprašiau atostogų savaitės ir kad taip lakstau iš darbo, bet jau lyg ir baigiasi viskas, lyg ir baigiasi… kai susitvarkys vonia, tada jau visus darbus galima bus atlikti savaitgaliais, o truputį, neskubant.

klaikiai kvaila situacija. visiškai. :(

darbe palikau fotiką, tai padariau porą nuotraukų su telefonu. liūdnas vaizdas. pirmoje nuotraukoje – mano vienintelė buvusi viltis turėti bent jau virtuvėje vandenį: vamzdžiai į virtuvės maišytuvą. matosi, kad jie irgi nupjauti. neviltis.

anyway. labai smagu, kad ir kolegė Nadežda šiandien išsilaikė vairavimą, taip pat iš pirmo karto. labai smagu, kad man padarė teises per 3 dienas, nors sakė, kad per 10 padaro.

ir kažkodėl nelabai keista, kad tas pažymėjimas nevisai toks, koks turi būti… nieko ypatingo, bet vis labiau įsitikinu, kad kur aš, ten reikalai negali klostytis be nesklandumų ir kuriozų. pažymėjimas kaip pažymėjimas: nuotrauka, numeris, parašas.. bet kad tas parašas įdėtas aukštyn kojom. neįsivaizduoju, kaip Regitroje įsigudrino  jį apversti, nes pasirašinėjau ant planšetės, viską iškart nuskaitė į kompiuterį ir t.t. šiuolaikinės technologijos, kad jas kur :))

bala nematė to parašo.  svarbiausia, kad dabar galėsiu vairuot automobilį. vienu kompleksu mažiau :)

dar parašysiu visiem, kas norėtų laikyt teises: REKOMENDUOJU

VŠĮ “Vairoseta”
Kalvarijų 131-309
Vilnius

Pakankamai nebrangu, labai šauniai dėstomos teorijos pamokos ir, žinoma, instruktorius Kęstas, kuriam abidvi su Nadežda esam be galo dėkingos.  :)

Kiras neatsiliko: nubėgęs kažin kur vis grįždavo, kad pabaksnotų nosim Kukulį ir pakviestų žaisti.

neapsiėjom ir be nelaimės: lėkdamas su dičkiais, nesuvaldė savo trumpučių kojyčių ir nusirideno nuo skardžio. tai iš baimės pradėjo cypti, bet greitai susiradęs draugelius pamiršo kątik ištikusią bėdą ir lėkė toliau :)

atsidūkę į valias ir atsisveikinę su bičiuliais parkeliavom namo. čia kukutis ir išsikinkė: krito tiesiog ant virtuvės plytelių ir čia pat užmigo.

Su kačiukais – smagiau nei vienam, nors lakstymui laukuose jie gal ir neprilygsta šuneliams :)

stovi dabar ant spintelės, didumo sulig paaugusia kiaulaite, caro bedančio laikų gamybos, apdulkėjus visa, nenaudojama, nes nėra kur dėti, o ir aliejaus srebia kaip už Tėvynę. jeigu ne bro, tai seniai būčiau išmetus velniop, bet “gera fritiūrine, gal kada prireiks. va, bulvyčių užsinoriu prasikepti, tai negi dabar su keptuve terliosiuos:( “. Taip ir nusikelia nelemtosios galas.

o štai šiandien, kai sužinojau, kad šios savaitės pabaigoj – kitos pradžioj jau bus nauji virtuvės baldai, kažkaip pirma mintis buvo būtent apie fritiūrinę. Kur ją reikės dėti?

taigi šito niekam tikusio daikto nukenksminimo variantai (turime galvoje, kad brolis saugo jį kaip savo akį):
1. pasakyti, kad ji nebeveikia ir išmesti (naivu :/)
2. nieko nesakius išmesti ir tikėtis, kad nepastebės (dar naiviau :/)
3. padėti į jo spintą, kur dabar slepiami visi mažiau naudojami rakandai ir tikėtis, kad neapsikentęs išmes pats (nesąmonė)
4. …

ką dar galima sugalvoti?..