Taigi jau gana seniai su Mantu po truputį dairėmės šuniuko jo tėvukams. Dairėmės dairėmės ir susiradom: žmonės atidavinėjo dvi mažutėles gražutes kalytes, kilmingas kiemterjeres. Susiskambinom, kad nuvažiuosim apžiūrėt. Baltupių soduose esančiame paklypusiame namuke, aptvertame aukšta tvora ir apaugintame vijokliais, pamatėme mazges ir greit nusprendėm vieną iš jų imti, tačiau ant nosies buvo šiokia tokia kelionė, taigi sutarėm, kad pasiimsime ją grįžę.

Grįžome, bet aš nebūčiau aš, jei viskas vyktų sklandžiai: pamečiau tų žmonių telefono numerį. Galvojau, nieko tokio – susirasiu skelbimą su tuo numeriu, bet ką jūs.. “Skelbimas nebegalioja!”. Gerai, tiek to, nuvažiuosim neįspėję. Vakarop Mantas negali. Kągi, važiuosim su nuomininke Renata.  Nuvažiavome. Tas pats namukas, tas pats kiemelis, ta pati tvora. Varteliai. O ant vartelių – grandinė ir spyna.

O dabar spėkit, kodėl aukščiau esančioje pastraipoje paminėjau tą aukštą tvorą ir vijoklius? Taaaip, aš ją perlipau :) Perlipau ir nutapsėjau iki namelio, šiaip netaip prisibeldžiau. Diedukai pakraupę: “Kaip jūs čia patekot??” Smagiai pajuokavom, šuniuką pasiėmiau, bet įtariu, kad jau kitą dieną jie nusprendė vijokliu ir spyna neapsiriboti ir apsitverti spygliuota viela arba paleisti tvora elektros srovę.

Na, kol  jie galvoja, kaip apsaugoti savo namus nuo per tvoras lipančių moteriškių, mano namuose iki sekmadienio svečiuojasi štai šita padauža. :)

taip! tačiau dar labiau pasisektų, jei rastume antrą vairuotoją. o jį surasti, pasirodo, nėra taip lengva. visiems darbai, šeimos, reikalai. daugeliui mano draugų jau apie 30, kai kuriems – daugiau, taigi viskas suprantama. juokinga ir kiek liūdnoka, kai pagalvoju, kad jei visi būtume kokiais 7 metais jaunesni, pasiūlymas per dieną susiruošti ir tiesiog VAŽIUOTI žaibiškai susilauktų entuziazmo pilnų “GERAI, VAŽIUOJAM!”. o štai dabar..

dabar teks vairuoti vienai. ir pripažinti, kad 14 valandų išvairuoti nesugebėsiu net žinodama, kad judame ne bet kur.

na nieko, išgyvensim. jaudinuosi ir džiaugiuosi, kad vėl ir vėl teks pamatyti miestą, į kurį veda visi keliai. Praha, mes jau greit greit! :)

[13:50:19] deimantas: rytoj vyjezdas
[13:50:21] deimantas: varai
[13:50:23] deimantas: ?
[13:50:25] milda: nevarau
[13:50:30] milda: senelio metinės
[13:50:31] deimantas: o xulia
[13:50:35] deimantas: aaaaaaaaa
[13:51:01] deimantas: tai ir seneli fanatelint.. vo (y) dovana butu
[13:51:16] milda: tai kad ten senelio mirties metinės :x
[13:51:25] deimantas: ups

Turbūt labia nekorektiška ir negražu, bet kelias minutes negalėjau nustot krizenus.

Gera taip, kad norisi rėkt, norisi susižnaibyt rankas, kad tik patikėčiau, jog viskas tikrai. Norisi nebeužmigt ir nebemirksėt, kad nepraleisčiau nei vienos minutės, nei vienos sekundės, kuria dalinuos.

vakar taip puiku buvo. ryto snaudulys, dienos klajonės ir maži džiaugsmai nusiaubiant mamos žirnius ar tyrinėjant delno linijas, vakaro nuovargis ir miegas – viskas dalinosi iš dviejų.

ar dar bus štai šitaip? aha, noriu tikėti ir tikiu.

Turbūt didžiausias sukrėtimas susijęs su darbu. Ketverių metų dip‘ukuose aš taip ir neišdirbau. buvo likę mažiau nei mėnuo, bet koks skirtumas. Liūdna dėl daugelio dalykų: nes jau kuris laikas jaučiausi ten išsisėmusi ir nelabai reikalinga, nes pasirodė, kad iš tikrųjų nebebuvau ten reikalinga, nes mano tiesioginis vadovas nepasikalbėjo su manimi nei prieš, nei po atleidimo, nes tris savaites gyvenau kaip ant adatų vis galvodama, kaip čia su tuo darbu bus ir kaip reiks suktis toliau. Kągi. viskas turbūt tik į gera. Žiauriai pasisekė, kad priėmė mane čia, kad galiu bandyti užsiimti šiokia tokia interneto reklama ir tinklapių optimizavimu, kad turiu galimybę panaršyt ir susipažint su lietuvišku internetu, kuris visai įdomus. Kaip ten bebūtų, dip’uose nemažai išmokau (ir pasimokiau), už tai esu labai dėkinga.

Toliau Žalgirio reikalai. Labai labai džiaugiuosi, kad viskas neina blogyn, kad į stadioną renkasi žmonės, o komanda gana sėkmingai laikosi I lygoje. Smagu sekmadienius leisti stadione pardavinėjant bilietus, žinant, kad bent trupučiu prisidedu prie Vilniaus Žalgirio palaikymo. Štai ir pirmą išvyką jau padariau prieš trejetą savaičių, važiavau į Marijampolę pažiūrėt, kaip Žalgiris sužaidė su Alyčiu 1:1. Trečiadienį eisiu su bilietų pundeliu įleidinėt žmonių į stadiką ir stebėt, kaip mūsiškiai Mažeikius patvarkys, o savaitgalis nusimato išvien futbolinis: šeštadienį Marijampolėj mačas su Rumunija, o sekmadienį pajūryje Žalgiris žais su Klaipėdos Glestum. Taigi pasivažinėsiu gerokokai. Tikiuosi peeeeergaliųųųųų :)

Beje, ne per seniausiai atsirado ir Vilniaus Žalgirio tinklapis. Kol kas mažas ir paprastas, bet su planais plėstis ir tobulėti.

Kas dar. Dainuoja dūšia, kaip ten bebūtų :) Aha, įkrito mildasteris į pelkę, kai apie kitą pradedi galvoti žymiai daugiau negu apie save. Ir nelabai svarbu, ar tas kitas galvoja apie tave, svarbu, kad tas kitas yra kažkur, čia. kad galima susėst į automobilį ir be jokios priežasties nusibastyti iki Stelmužės ąžuolo. ar Ignalinos. ar Rygos. kad galima kažkam nunešti sumuštinį su termosu į darbą ir džiaugtis, kad kažkam bent truputį esi reikalinga.  kad yra kažkas, apie kurį galvoji ir šypsais, ir katras paryčiais atsiunčia žinutę pasveikindamas su pirmąja vasaros diena.

la vita e bella.)

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.

nelemta turbūt man suprasti, kodėl iš futbolo daromas kažkoks groteskiškas spektaklis. kodėl prasilenkiama su bet kokiu padorumu, garbe ir etika. kodėl žaidžia ne žaliai baltais ar geltonais ar bet kokiais marškinėliais apsirengę vyriokai, o cinikų šutvės ambicijos, varančios į neviltį kiekvieną, kas nors kiek domisi.

gailiuosi, kad pradėjau ir rašinėtis šia tema, kad ir pati su savim.

atgrojau baisų koncertą, miegojau dvi valandas, darbe nieko gero nepadariau. šitas sakinys tik dėl to, kad galėčiau šį įrašą pridėt ne tik prie futbolo (būtų per daug įžūlu), bet ir prie niekalų. ryt pagalvosiu, šiandien eikit visi šikt.

GERAS! apipavidalinimas superinis. pats jewel case yra ne šiaip koks nususėlis, o SUPER JEWEL BOX! kietos (ir trapios) plastmasės, kaip pirmieji DVD įdėklai.

o jau knygelės gražumėlis. visi puslapiai nuo pirmo iki priešpaskutinio – prakirpti. grabelio formos skylutės, o paskutiniame puslapyje – ir pats grabelis. tos grabelinės skylės iškarpytos taip nelygiai, kad atrodytų, jog baltas karstelis yra giliai.

sukišau į tuos prakarpymus pirštus. patogumas neišpasakytas, nešiesi knygelę ir esi tikras, kad nepamesi, o ji dar ir atversta.

ai, beliko patį cd pagirti. nu geras. metallica juk :)

Panašiai dabar yra ir man. Su darbu – grūzas. Aš puikiai suprantu, kad griūva iliuzija apie mano apdainuotąjį mėgstamą darbą, kad tikriausiai greitai liksiu be jo, bet vistiek sėdžiu dantimis įsikibusi į savo stalą ir kėdutę, apsikabinus savo apdaužytą dell ir kažką dirbu. O penktadienį atsisakiau pasiūlyto darbo. Ne stebuklas ten būtų buvęs, bet vis garantuotos pajamos, daugmaž normalios pareigos, neblogi vadovai, galimybė po keletos mėnesių patapti smulkia valdininkėle.. Jau buvau besutinkanti, bet atsiverčiau senus pokalbius su kolegom, peržiūrėjau savo darytus dokumentus, AdWords kampanijas. Nežinau, ar dar kas sugeba susigraudinti žiūrėdamas į excelinį failą :)) aš sugebėjau. rezultatas – direktoriui taip ir nepasiryžau pasakyt, kad išeisiu, o štai potencialiems darbdaviams išdrįsau: “atleiskit už sugaištą laiką, ačiū už pasitikėjimą, bet neisiu”.

Esu čia, ir būsiu tol, kol bent kiek pajėgsiu išsilaikyt. Aha, tikiuosi, kad vieną dieną viskas stebuklingai pasitaisys. Aha, žinau, kad turbūt nepasitaisys, arba jei pasitaisys, vistiek kažkada teks pasitraukti. Ir vistiek esu.

keista ir šiek tiek liūdna: per daugiau nei 3 metus smegenys kažkaip prasiplovė. anksčiau dėl darbo būdavo mažiausiai bėdų ir galvojimų – sunkiau susitvarkyt buvo su asmeniniu gyvenimu. dabar – atvirkščiai. matyt tiesiog neduota man gyvent ramiai :D

kągi. užteks šiai dienai plojimo. gal kada suprasiu, kodėl šiuo metu elgiuosi būtent taip: nelogiškai ir kvailai. tačiau šiai dienai esu savim beveik patenkinta.

beje, sveikinimai rudens proga. viva la depression :)