šiek tiek visko apie nieką » šuo

Nuotykiai, nuotykiai :)

mildaster — Thu, 16 Dec 2010 14:09:52 +0000

Seniai berašiau. Vėl ~~tingiu~~ laiko pritrūksta. Bet prieš porą dienų patirtas nuotykis prašyte prašosi įamžinimo.

Taigi jau gana seniai su Mantu po truputį dairėmės šuniuko jo tėvukams. Dairėmės dairėmės ir susiradom: žmonės atidavinėjo dvi mažutėles gražutes kalytes, kilmingas kiemterjeres. Susiskambinom, kad nuvažiuosim apžiūrėt. Baltupių soduose esančiame paklypusiame namuke, aptvertame aukšta tvora ir apaugintame vijokliais, pamatėme mazges ir greit nusprendėm vieną iš jų imti, tačiau ant nosies buvo šiokia tokia kelionė, taigi sutarėm, kad pasiimsime ją grįžę.

Grįžome, bet aš nebūčiau aš, jei viskas vyktų sklandžiai: pamečiau tų žmonių telefono numerį. Galvojau, nieko tokio – susirasiu skelbimą su tuo numeriu, bet ką jūs.. “Skelbimas nebegalioja!”. Gerai, tiek to, nuvažiuosim neįspėję. Vakarop Mantas negali. Kągi, važiuosim su nuomininke Renata. Nuvažiavome. Tas pats namukas, tas pats kiemelis, ta pati tvora. Varteliai. O ant vartelių – grandinė ir spyna.

O dabar spėkit, kodėl aukščiau esančioje pastraipoje paminėjau tą aukštą tvorą ir vijoklius? Taaaip, aš ją perlipau :) Perlipau ir nutapsėjau iki namelio, šiaip netaip prisibeldžiau. Diedukai pakraupę: “Kaip jūs čia patekot??” Smagiai pajuokavom, šuniuką pasiėmiau, bet įtariu, kad jau kitą dieną jie nusprendė vijokliu ir spyna neapsiriboti ir apsitverti spygliuota viela arba paleisti tvora elektros srovę.

Na, kol jie galvoja, kaip apsaugoti savo namus nuo per tvoras lipančių moteriškių, mano namuose iki sekmadienio svečiuojasi štai šita padauža. :)

Mingo: part II :(

mildaster — Tue, 29 Jan 2008 20:19:36 +0000

Vis dėlto vakarykštis lakstymas nuėjo veltui. šuniuką šiandien nusprendėm pervežti į kitą stacionarą, kur jam būtų šilčiau ir jis sulauktų taip reikiamos priežiūros. susiskambinta, susitarta, vargšas Mingo nuvežtas. Veterinaras dėl visa ko atsivertė duombazę, o ten – 8 metų Mūras ir jo šeimininkas. Paskambino – iš tiesų, dingo prieš dvi dienas. Atvažiavo pasiimt, Karina ginčyjosi, kad negalima duot, šuo per dvi dienas tikrai negalėjo šitaip sulysti ir tiek ligų ir žaizdų prisigaudyti. štai apytiksliai šeimininko paaiškinimai:

Nekirpti nagai (išsiraitę į visas puses ir deformuojantys pėdas) – nes pats nusibrūžina vaikščiodamas
Nemaudytas kokį šimtą metų – ne išmaudytas šeriasi (!!!)
Nutrintas kaklas vos ne iki atviros žaizdos- netinkamas antkaklis kurį jis jau, atseit, pakeitė
Pragulos visur, kur įmanoma – visiems dideliems šunims jos atsiranda (taip taip, atsiranda, ypač jeigu šuo laikomas nerealiai geromis sąlygomis, pvz. voljere arba dar geriau – ant grandinės, kur neturi minkštos vietelės atsigulti ir yra priverstas miegoti ant kietos žemės)
Karpos ant viso pilvo ir vidinės kojų pusės – nekenkia šuniui, dėl to veterinarijoj pasakė, kad nebūtina jų gydyti
Liesas kaip dviratis – nes niekaip negali atšerti (spėjimas su didele tikimybe, kad maitina visiškom atliekom, o šuo turi daugybę kirminų, dėl kurių jis visai nestorėja. Vis dėlto panašiau į badą ir išsekimą)

Su tokiais gražiais ir logiškais paaiškinimais Mingo-Mūro šeimininkas pradėjo šaukti ant Karinos, mol kaip jūs drįstate neatiduoti mano šuns, visa mano šeima verkia nuo to laiko, kai jis dingo. berėkdamas išsitarė, kad šuo turi prabangią būdą (prieš tai dievagojosi, kad jis gyvena kambary ir tikrai laikomas geromis sąlygomis. WTF?). pažadėjo veterinarui, kad lankysis ir gydys savo šunį, pasiėmė jį ir išvažiavo. štai tokia istorija.

liūdna klaikiai. aš jau buvau beveik suradusi namus jam, Sandra buvo beveik pasišovusi pasiimti varguolį. Tikrai būtų jam buvę geriau. o šitas, atsiprašant, šūdagalvis paprasčiausiai atėjo ir išsivežė. jeigu nebūčiau mačius ir glosčius Mingo, gal norėčiau tikėti, kad šeimininkas susiprato praradęs seną augintinį, kuriuo nustojo rūpintis po truputėlį. bet kaip jį buvo įmanoma nustekenti iki tokios būklės – protu nesuvokiama.

sėkmės tau, gražusis šunie iš kitos planetos. labai ilgai tave prisiminsiu, ir tikiuosi, kad tau bus gerai.

P.S. čia ir čia yra Mingo istorija iš Pifas.lt pusės

Mingo…

mildaster — Mon, 28 Jan 2008 23:10:31 +0000

Vakaras nenuėjo veltui. pabėgau iš direktoriaus gimtadienio, kad pamatyčiau ir pavežiočiau nerealaus dydžio ir grožio ir dar nerealiau nelaimingą šunį. Lyg ir Argentinos dogas, bet sulysęs iki begalybės ir netekęs jėgų šuva gulėjo Santariškėse, prie vienų žmonių kotedžo verandos. žmonės, kurie patys bijo šunų, jau nekalbant apie šitokį milžiną, paskambino Vilniaus Pifui, iš kur apie jį sužinojo savanorė Karina. Ji nulėkė į visai kitą miesto galą, susirado nelaimėlį ir laukė. Nuvežėm šunelį į gydyklą, ten jam suleido antibiotikų ir vitaminų, pasvėrė (vos pastovintis ant kojų nuo bado ir nuovargio žvėris sveria 50kg!), davė vaistų nuo grybelio ir paleido. Kariną nugabenom su šuneliu namo, bet jis pradėjo urgzti ant jos nuosavo šuns Dryžiaus, taigi ji skambinėjo, kol rado, kur jis galėtų pernakvoti: Filaretų gydykloj. Teko pasiimti Sandrą kaip palaikymo komandą ir šturmaną, Filaretų gyvuliukų prižiūrėtoją, važiuoti pas Kariną, paimti ją su šunim, vežti į Filaretus. ten jį ir palikom su paklota sulankstoma lovele ir maisto bei vandens dubenėliais.

vargšas vargšas šuo. Sumuštas, žaizdotas, karpuotas, alkanas ir sušalęs, nuo antkaklio nutrintu kaklu. turbūt laikytas lauke, nors tokiems šunims vieta ten, kur šilta. na nepakelia jie šalčio. Kaip reikia stengtis, kad taip apleistum gyvūną, o paskui jį tiesiog išspirti. yra įtarimų, kad galbūt jis ruoštas kokioms nors šunų kautynėms, bet iš kitos pusės – snukis nesukandžiotas, ausys lyg sveikos, randų nesimato. žmones prisileidžia, ramus geras gyvūnas. ir toks nelaimingas :(

Labai tikiuosi, kad jam greitai atsiras geri šeimininkai, kurie rūpinsis Mingu ir niekada niekada jam nieko panašaus nebeiškrės. jei pavyks, rytoj važiuosiu jo aplankyt. štai kelios jo foto:

Jeigu kas nors susidomėjot ar žinote, kieno gali būti šitas šuva, ar nutuokiate, kas gali jo norėti ir galėti laikyti – labai prašau, praneškit.

pirmas Kuko pasivaikščiojimas :)

mildaster — Thu, 24 May 2007 09:24:45 +0000

Kukas vakar pirmą kartą išėjo pasivaikščioti į lauką. net ne išėjo, bet išbėgo. išlėkė lyg akis išdegęs. išskuodė. susitikom du draugus: bulterjerę Kapą ir kurtsharą Kirą. visi trys vardai prasideda iš K raidės, tai susidarė tikras ku klux klan! na ir davėsi šunys. gabaritai skiriasi neįtikėtinai, bet kukulis – šūstras šunelis. aplojo didžiuosius draugus, o paskui prilipo prie Kapos ir nesitraukė nuo jos nei per žingsnį. o gerietė Kapa globojo pypsių kaip visai nebloga auklė.

Kiras neatsiliko: nubėgęs kažin kur vis grįždavo, kad pabaksnotų nosim Kukulį ir pakviestų žaisti.

neapsiėjom ir be nelaimės: lėkdamas su dičkiais, nesuvaldė savo trumpučių kojyčių ir nusirideno nuo skardžio. tai iš baimės pradėjo cypti, bet greitai susiradęs draugelius pamiršo kątik ištikusią bėdą ir lėkė toliau :)

atsidūkę į valias ir atsisveikinę su bičiuliais parkeliavom namo. čia kukutis ir išsikinkė: krito tiesiog ant virtuvės plytelių ir čia pat užmigo.

Su kačiukais – smagiau nei vienam, nors lakstymui laukuose jie gal ir neprilygsta šuneliams :)

Grifoniukas Kukas

mildaster — Sat, 28 Apr 2007 20:10:39 +0000

Na štai. milda turi šunį. kas galėjo pamanyti? :) nebent tas, kas manęs nepažįsta: visada buvau katininkė ir tik katininkė. šunis labai mėgau tik pasižiūrėti pas ką nors svečiuose. ne daugiau. o dabar mano kambaryje atitvertas kampelis pypsinčiam padarėliui, kuris klaikiai nori į lovą, kur šilčiau. iš paskutiniųjų laikausi: katinai man šito neatleistų. ne dabar.

Briuselio grifonas: vieni vadina šiuos šunelius goblinais, kiti – beždžionėm. žmogiška išraiškų kaita, didžiulės apvalios akys ir juokinga barzdelė. Kukas man pasirodė pats geriausias iš maždaug 10 variantų. maušiukas

Takita jau lyg ir apsiprato. draugauti nelenda, bet ir neskriaudžia. o štai Valtis reaguoja sunkiau: vos Kukas žengia link jo žingsnį – iškart šnypščia ir papučia uodegą. tikiuosi, kad viskas bus gerai. tikiuosi, viskas bus gerai ir su manim: būsiu jeigu ne gera, tai bent jau nebloga šeimininkė, gerai su juo sutarsiu ir sugebėsiu išauklėti taip, kad būtų geras mielas šunelis.

kątik užmigdžiau: pypsėjo pypsėjo, neįleidau į lovą, tai pradėjo ~~žvygauti~~ loti. nuėjau prie jo gardelio ir glosčiau tol, kol užmigo. tada nusėlinau atgal lovon. žodžiu, prisidariau mielo vargelio :)

štai jis – mano Kukas. pilvelis dar kiek žalias nuo tatuiruotės :)